Žemyna, žemės deivė, globojanti augaliją, gyvūniją ir žmones, turėjusi reikalų su žemdirbiais. Šiai deivei, neįtinka tie, kurie tingėdavo dirbti, tad turėti mokyklos kieme tokią skulptūrą labai svarbu, kad nuolat primintų, iš ko žmogus gyvena – iš visa maitinančios motinos Žemės. Senovėje mūsų protėviai Žemei aukodavo aukas. Dažniausiai tai darydavo pradėdami ir baigdami įvairius žemdirbystės darbus, pradėdami ir baigdami statyti namus, kurdami gyvenvietes. Kaip ir mokymosi procese nauja veikla kasdien yra neišvengiama, kasdien prasideda naujos pamokos, įgyjamos naujos žinios, kasmet prasideda nauji mokslo metai. Tad ši skulptūra yra svarbiausia nuolatinio atsinaujinimo ir kasdieninės svarbios pradžios bei laimingos ir svarios pabaigos liudytoja bei pagrindinė globėja. Lada harmonijos, meilės ir grožio deivė, visuomet suteiks jėgų dvejojantiems, nusiminusiems, ar paklydusiems žinių labirinte. O štai lietuvių tautosakoje minima Pelėda, išminties simbolis, žiniuonių paukštis, saugo savyje įkūnytas paslaptingas žmogaus likimą lemiančias jėgas. Ypač archajiška deivė, matanti naktį, sulyginama su žiniomis, įgyjamomis mokykloje, nušviečiančiomis teisingą kelią ir moksleiviui, ir mokytojui net tamsiausią ir beviltiškiausią naktį. Taigi, Žemynos, Lados, Pelėdos ir Angelo skulptūros mokyklai teikia pirmapradžių senovės lietuvių dievų apsaugą tikrą palaiminimą mokyklai, jos bendruomenei ir mokymosi vyksmui.
